„Dar vienas?!!!”, - su siaubu, ir, tikėkimės, retoriškai paklausė mano tėvai, išgirdę apie mano planus į vandenį paleisti jau ketvirtąjį laivelį. Laimei, to neišgirdo kaimynai, gyvenantys tiesiai prieš pat mano dirbtuvėles. O vėliau, kai tai sustabdyti buvo jau per vėlu, jiems teliko einant pro šalį išspausti dirbtinę šypseną, ir retsykiais pro sukąstus dantis paklausti, - „tai dar daug liko..?“. Ech. Kad tik daugiau tokių mandagių žmonių šiame pasaulyje...
Bet išties, kodėl? Kai normaliam žmogui ir vieno laivelio būtų per daug, kam aš statau jau ketvirtąjį? Kone kiekvieno sudėtingesnio hobio atstovai didžiuojasi ta universalia fraze – „jei gali to nedaryti, nedaryk“. Alpinistai – „jei gali nekopti į kalnus, nekopk“. Jūreiviai – „jei gali neplaukti į jūrą, neplauk“. Ir taip toliau, kiekvienas su išdidžia potekste, jog va mes – negalim nedaryti. Matyt, mano diagnozė yra kažkuo panaši.
O iš tiesų, viskas ateina iš žinojimo, jog gali geriau. Pirmasis mano kūrinys – Mėletėlė – buvo miela burinė valtelė, plaukiojanti iki šiandienos, tačiau ji nebuvo ypatingai greita, o po didesnio vėjo gūsio dažnai tekdavo giliai atsidusti ir artimiausioms 20 minučių čiupti į rankas kibirą. Antroji – Palmė, suprojektuota būti ypatingai stabili ir saugi, pagal užsakymą pastatyta mūsų šeimos draugui, buvo šio draugo apversta pačią pirmą buriavimo dieną, ir tada už bausmę uždaryta keliems metams į garažą (kur jinai atsidūrė po to – niekas nežino). Trečioji – Jumpyra – nors ir pamilta kone visų, kam daviau su ja paplaukioti, buvo daug sunkesnė nei numačiau projekte, jai vežioti reikėjo priekabos, suruošimas užtrukdavo ilgai, burė buvo komplikuota, o regatose – burinių laivų lenktynėse, vykstančiose kiekvieną vasarą įvairiuose Lietuvos kampeliuose – net ir su ja negalėjau aplenkti savo daugiamečių varžovų – Liutkevičių šeimynos ir jų nuotaikingo laivelio „Kūlverstukas“ (olimpinė 470 klasė). Bet svarbiausia, turbūt, tai jausmas, jog dar kažkas liko nepasakyta. O ne visus dalykus gali pasakyti žodžiais. Kartais tam reikia muzikos kūrinio, kartais paveikslo... O kartais laivelio.
Mano vaizduotėje Plunksnelė buvo ypatingai lengva, iki negalėjimo paprasta burvaltė, siauro kaip baidarė korpuso, virš vandens išplatėjanti į erdvų denį su išsikišusiais „sparnais“, ant kurių atsisėdęs buriuotojas savo svoriu gali subalansuoti tokį laivelį net ir prie labai stipraus vėjo. Šią idėją pasiėmiau iš sportinių burvalčių „International Canoe“, „National 12“, „Moth“, bei kelių kitų. Nepaisant pasirinkimo paaukoti komfortą vardan greičio, Plunksnelė turėtų tradicinę liugerinę burę, kaip ir Mėletėlė. Nors daug kam galėtų pasirodyti absurdiška prie lenktyninio korpuso derinti „senovinę“ burę, jos praktiškumas mane papirko jau seniai, o tie keli teoriniai procentai trūkstamo pajėgumo lyginant su moderniomis burėmis, man beveik niekada ir nepasijuto. Štai keli kadrai iš ankstyvųjų projekto etapų.
Ilgus vakarus sėdint prie kompiuterio ekrano, ir skaičiuojant kiekvieną gramą, staiga kilo radikali mintis – vietoje tradicinių medžiagų, tokių kaip medis ar fanera, galbūt verta pabandyti šio laivo korpusą atspausdinti gabalais su 3D spausdintuvu, suklijuoti juos tarpusavyje, ir aptraukti stiklo ar anglies audiniu, kuris ir suteiktų kone visą stiprumą..? Šią idėją, tiesa, sugalvojau ne pats, o patyliukais pavogiau iš amerikiečių inžinieriaus Jan Herich, šiuo metodu pastačiusio keletą baidarių. Idėja teoriškai atrodė puiki, ir po keleto eksperimentų KTU medžiagų laboratorijoje, buvau atspausdinęs jau daugiau nei pusę laivo... Deja, realybė greitai „pasodino“ mane į vietą, kuomet supratau, jog šiuo metodu pagamintas korpusas, nors ir iš pažiūros labai tvirtas lankstymams ir sukiojimams, yra visiškai neatsparus lokaliam gniuždymui – arba, kalbant ne inžineriniais terminais – keliams, alkūnėms, ir kitoms aštrioms žmogaus kūno dalims, kurios, tradiciškai palydimos eilės keiksmažodžių, būtų greitai sutraiškiusios gležną spausdintą plastiką laivelio viduje. Laimei, man pavyko rasti kas šį plastiką galėtų perdirbti, tad gavau antrą šansą šiam projektui nepadaręs ekologinės šunybės.
Supratęs, kad taip lengvai „neprasisuksiu“, turėjau grįžti prie medinio dizaino, ir bandyti neprašokti svorio limito gudresnės konstrukcijos dėka.
Bet kodėl gi tas svoris taip svarbu..? Kiekvienas kilogramas laive yra kilogramas vandens, kurį plaukiantis laivas turi pastumti į šalį. Be to, po visų nuotykių su Jumpyra, supratau, jog jokiu būdu nebenoriu grįžti prie priekabos, o, kaip ir Mėletėlę, Plunksnelę vežioti ant automobilio stogo. Kadangi kažkur pamečiau savo sporto klubo kortelę, nusprendžiau jog daugiau nei 40 kilogramų ant mašinos stogo vienam užkelti būtų sunkoka. Palyginus, Mėletėlė svėrė 35 –tiek dar galėjau užkelti, galbūt truputį daugiau. Tačiau Mėletėlė buvo 3.2 m. ilgio, o Pluksnelė – 4.5 m., ir kone dvigubai platesnė, tad padvigubinti laivo dydį tik su 5 kilogramų skirtumu buvo ypatingai sunkus uždavinys.
Pavasariui grėsmingai įpusėjus, ir iki buriavimo sezono laiko liekant vis mažiau, skubiai perprojektavau Plunksnelę į 4 mm. faneros, epoksidinės dervos ir stiklo audinio konstrukciją, su dvigubu dugnu bei vidiniais špangautais (laivo „griaučiais“), išlaikant gana panašią formą kaip originale, ir stengiantis išlaikyti kuo daugiau apvalainumo bei aptakumo – kiek tik tą leidžia šis gamybos metodas.
Tiems, kuriems skaičiai imponuoja labiau nei ale-literatūrinės litanijos, štai truputis atgaivos – galutiniai Plunksnelės techniniai duomenys:
Ilgis: 4.5 m.
Plotis: 1.57 m.
Grimzlė su ir be šverto 0.94 m. / 0.12 m.
Burės plotas: 10 m.^2
Stiebo/bendras aukštis: 4.5 m. / 6.4 m.
Vaterlinijos ilgis: 4.43 m.
Vaterlinijos plotis: 0.76 m.
Prizminis koeficientas: 0.52
Šlapio paviršiaus plotas: 2.42 m.^2
Ir taip paskubomis perdarytas projektas persikėlė nuo kompiuterio ekrano į garažą. Kaip ir su Jumpyra, taupydamas laiką paprašiau jog mano nupirktą jūrinę fanerą pardavėjai supjaustytų CNC staklėmis, tad namo parsivežiau kažką, kas priminė pusiau puzlių, pusiau LEGO dėlionę, kurią vos kelių dienų bėgyje surinkau į dailią, nors ir nepaprastai gležną konstrukciją.
Surinkimo procesas labai paprastas – pirmiausia, ilgosios detalės yra suklijuojamos banguotomis „puzlinėmis“ jungtimis, tada porinių detalių kraštuose yra išgręžiamos skylutės, per jas įveriamos trumpos vielytės, ir jas suveržiant detalės yra sutraukiamos kartu, išlenkdamos viena kitą į teisingą formą. Tai tarsi siuvimas – tik labiau badosi.
Toliau – lėtas, atsargus ir daug kruopštumo reikalaujantis sulygiavimas, kurio metu liniuočių, lazerio, virvučių, lazdelių, spaustuvų, bei necenzūrinės kalbos pagalba bandžiau sukraipyti korpusą į teisingą formą. Sulygiuoji vieną vietą – kita išsikreipia, ištiesini ją – trys kitos pabėga į šalis... Visgi šiame etape pasikeikti sveika, nes vėliau, kai siūlės bus suklijuotos, paaiškėjus kad kažkas liko kreiva, keiktis tektų kur kas daugiau – ir jau mažai kuo padėtų.
Tuo pačiu, į laivą buvo įmontuotas šverto šulinys – tai ta mistiška skylė laivo dugne, vėliau regatose puikiai pasitarnaujanti kaip kabliukas užmegzti naujoms pažintims, kadangi joks praeivis negali susilaikyti nuo klausimo „o tai kaip pro šitą skylę nebėga vanduo..?!“.
Galiausiai, 10 kartų pamatavęs ir taip ir nedavęs niekam nukirpti, impregnavau kiekvieną medžio bei faneros lopinėlį laivo viduje 2 sluoksniais epoksidinės dervos, o siūles sujungiau ta pačia derva bei stiklo audinio juostomis.
Mano tėtis, apsilankydamas dirbtuvėlėse, vis klausdavo manęs – „kam tau tiek daug spaustuvų..?“ Ne ne ne. Bet koks rimtesnis laivų statytojas pažiūrėjęs į mano įrankius tik pajuoktų – pfff, čia tikrai nėra daug. Mėgėjas.
Kaip ir Jumpyrai, Plunksnelei, suprojektavau stiebo šulinį iš 90 mm. PVC vamzdžio, įleisto per viršutinį denį, iki pat dugno, ir ten jis aklinai užlietas epoksidine derva.
Nors nesu „selfių“ mėgėjas, kartais jie išeina netyčia...
Ir, galiausiai, viską paruošus viduje, denis buvo išlenktas ir priklijuotas prie vidinių konstrukcijų. Lenkimas yra sferinis – tai tarsi apvynioti popieriaus lapą aplink krepšinio kamuolį: jis nori plyšti bei glamžytis, tačiau jei sugebi tokią detalę priversti išsilenkti į tą formą, ji tampa nepaprastai kieta ir stipri, tad net 4mm fanera, kurią paprastai gali sulaužyti pirštais, po tokio išlenkimo gali laisvai atlaikyti žmogaus svorį.
Kadangi esu baisus tinginys, ir žinojau kiek nežmoniškai daug darbo būtų pridėjęs dugno bei grindų sutvirtinimas medinėmis juostelėmis, šįkart nusprendžiau tarpus tarp špangautų užpildyti XPS putoplasto plokštėmis, kurios, nors ir nėra labai stiprios, šiuo atveju gali puikiai paramstyti gana didelius denio plokščių plotus, ir sumažinti lemtingojo „trakšt“ tikimybę.
Ir, pagaliau, paskutinį kartą gyvenime nužvelgęs laivelio vidų, amžinai uždariau jį denio plokštėmis, kurias taip pat tarpusavyje laikinai suvarsčiau vielytėmis, o vėliau – visas siūles tradiciškai sutvirtinau epoksidine derva bei stiklo audinio juostomis.
Pažiūrėjus į laivo galą – buriuotojų gretose vadinamą trancu – gali kilti klausimas, kam tiek daug skylių, ar negana tos vienos didelės laivo viduryje..? Ir atsakymas, deja, nėra „tam kad greičiau nuskęstų“ – šįkart nusprendžiau gale montuoti ne tik vairo lankstus, bet ir įvores ratukams, kurių pagalba Plunksnelė krante taptų karučiu, ir vietoje to, jog kitų paprašyčiau „ar gali padėti nusinešti laivą iki vandens“, galėčiau užrietęs nosį į dangų, kaip kadaise vaikystėje, išdidžiai pareikšti „AŠ PATS!”
Kaimynai, eidami pro šalį, vis patraukdavo mane per dantį, klausdami, ar laivo nosis (forštevenis, bur. k.) ir liks tokia buka. Išties, ją tokia palikti būtų bukas sprendimas, tad iš kelių krosnyje džiovintos drebulės lentelių suklijavau iš pažiūros keistą formą, kuri visame savo baisume buvo priklijuota prie forštevenio, ir vėliau gražiai sulyginta su laivelio dugnu bei šonais.
Nors ir labai norėčiau prisiimti laurus už tokį skulptūriškai nepriekaištingą darbą, juos tenka atiduoti gerai draugei Mildai, kuri ne kartą apsilankė šiose dirbtuvėlėse ir pridėjo ne vieną ranką prie Plunksnelės formų dailinimo, bei Leonorai, kuri taip padovanojo pusdienį braižantis rankas traukant ir karpant vielytes iš Plunksnelės šonų. Aš visuomet, organizuodamas darbus, taupiau pačius smagiausius tiems, kurie apsilankę neatsargiai pasisiūlo padėti. Ačiū merginoms ir jų kadaise švelnioms rankoms!!
Po visų vielyčių karpymo, plyšelių bei skylučių glaistymo bei kitų begalinių vargų, Plunksnelė buvo užklota stiklo audiniu, ir pertepta derva. Atrodė tartum nulakuota – atrodė kone nusikaltimas uždažyti šias natūralias spalvas... Bet didesnis nusikaltimas būtų palikti neužglaistytus kreivų rankų darbo vaisius, kurių, kaip paaiškėjo, buvo ne vienas.
Galiausiai, tą pačią procedūrą pakartojus ir vidinėje laivo pusėje, atėjo etapas, kuomet norisi galvoti „na va, praktiškai jau baigta“ – o iš tiesų dar tik įpusėta... Atėjo pragaištingasis laivelio lyginimo metas, kuomet švitrinis popierius eina rulonais. Gruntuot – glaistyt – šveist, gruntuot, glaistyt – šveist, gruntuot... Ir taip daugybę, daugybę kartų, bandant išgaudyti kaip grybai po lietaus dygstančius nelygumus, duobutes, spuogelius, bei kitokius defektus, kurių kiekvieno panaikinimas mano galvoje jau pridėdavo papildomą mazgą laivelio greičiui.
Kuomet jau atrodė, kad galo nebus, jis visgi atėjo, ir po paskutinio gruntavimo Plunksnelė pirmą kartą išriedėjo į lauką, kur jos dulkes greitai nuprausė vasaros lietus.
Greta korpuso, lygiagrečiai ruošiau ir kitas laivelio dalis – švertą bei vairo plunksną, kuriems tradiciškai suteikiau sparno profilį su freza ir šliaužiojančiomis kreipiančiosiomis...
Vairo rankeną – rumpelį, kuris apkabina plunksną Y formos šakute...
Bei tris rangauto dalis – stiebą, giką bei rėją. Taupydamas laiką bei svorį, šioms detalėms palikau 3D spausdinimo metodą – atspausdinęs lengvasvorę formą, paguldžiau ją ant (tarkime) tiesaus darbastalio su reguliuojamomis pakylomis...
Ir tada kaip pėdkelnę užmoviau anglies pluošto „rankovę“, įmirkytą epoksidine derva. Tada dar vieną, dar vieną – išvis 4 sluoksniai, ir galiausiai užvakuumavau kelioms dienoms, iki kol derva sustings.
Be abejo, kiekvienas laivo projektas privalo turi savo „ups“, „o ne...“ arba „o Viešpatie“ momentą (taip pat egzistuoja ir necenzūrinės formos). Su įtarimu nerimavau, kaip jis vis neateina... Galbūt pavyko praslysti..? Gyvenau ta naivia iliuzija, iki kol vieną dieną, išridenęs laivelį į lauką, nusprendžiau įstatyti stiebą į skylę korpuse.
NELENDA!!!-AAAAA-AAAAA!!!
Tai buvo akimirka, po kurios neliko nieko kito, kaip tik apsižvalgyti aplinkui, desperatiškai ieškant vadinamosios „vaitojimo kėdės“, kad galėčiau beviltiškai į ją susmukti, ir paskirti artimiausią valandą gailiai raudai. Kokiu būdu, po šitiek mėnesių sudėtingiausio projektavimo, skaičiavimų, revizijavimo, tikrinimų, patvirtinimų, brėžinių ruošimo ir kitokių „inžinieriškų“ įmantrybių, sugebėjau pražiopsoti kone patį svarbiausią matmenį visame projekte??
Atsakymas atėjo greitai, ir kiek išgelbėjo į šipulius byrantį savivertės jausmą, net jei ir ne patį projektą – paaiškėjo, jog PVC vamzdis, kurį įklijavau į laivo korpusą, turėjo kur kas mažesnį vidinį skersmenį, nei buvo nurodyta jo specifikacijoje... O aš pasitikėjau ir nepamatavau. Tik kelių milimetrų skirtumas – bet to pakako, jog stiebas netilptų. Jokių šansų. O anglinio stiebo šveisti nevalia, jo sienelė ir taip be galo plona... Visi variantai, kuriuos išbandžiau skylės praplatinimui, taip pat žlugo. Kad ir kaip buvo skaudu, stiebą teko perdaryti iš naujo, keliais milimetrais siauresnį. Ech, jei tai būtų buvusios vienintelės bėdos su stiebu... Bet apie tai netrukus.
Dar kelios dalys, kurioms puikiai pasitarnavo 3D spausdinimas – vairo lankstai, kuriems atspausdinau vašku suteptas slėgimo formas, į vidų įpyliau dervos, sumaišytos su anglies pluošto skaidulomis, ir suslėgiau spaustuvais. Išėmus iš formos, tereikėjo truputį pašveisti, išgręžti skyles reikiamose vietose, ir – baigta. Po stiebo nuotykio ši sėkmė atrodė tokia įtartina, jog dar ilgai stebėjau tas detalės, tikėdamasis jog jos užsiliepsnos arba sprogs.
Na ką, malonioji dalis – dažymas! Plunksnelei, kaip ir kadaise Mėletėlei, parinkau ne politiškai, bet estetiškai motyvuotą mėlyno dugno, geltonos juostos ir balto denio derinį (nors politinės pažiūros su šiomis spalvomis irgi sudera). Alternatyvi teorija – tai man, daltonikui, vienos iš nedaugelio aiškiai atskiriamų spalvų. Bent jau aš taip galvoju. Pala, o gal mane dažų parduotuvėje išdūrė..?
Finišo tiesioji! Įrangos montavimas. Varžtai, veržlytės ir liukai, virvės, kilpelės, lipdukai, - taip pat nepaprastai smagi statybų dalis, bylojanti apie greitą pabaigą. Tradiciškai, kilpelės buvo ne to dydžio, virvės buvo keliais centimetrais per trumpos, pritrūko dviejų su puse varžto, ir kažkur pamečiau vienintelę tinkančią atsuktuvo galvutę. Kaip jau sakiau, labai smagus statybų etapas.
Laivelio kokpite nusprendžiau priklijuoti neslidžią dangą – kilimėlį, kurį kadaise nusipirkau iš baseino reikmenų parduotuvės. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo melas – visame pasaulyje nerasi slidesnio paviršiaus. Karvė ant ledo kur kas mieliau liktų ant ledo, nei liptų ant šio kilimėlio. Nesuskaičiuosiu kiek kartų vėliau paslydau ir apsiverčiau su visa Plunksnele vien šio nuostabaus žmogaus išradimo dėka... Kadaise, Merfio dėsnių knygutėje perskaičiau tokį dėsnį: „Neįmanoma nukristi nuo grindų“. Netiesa. Kai esi laivelyje, dengtame šiuo kilimėliu – dar kaip įmanoma.
Visas trinties sulauksiančias laivelio dalis išklijavau arba apsiuvau dirbtine oda. Kaip vėliau supratau – klijavimui ji puikiai tinka, bet siuvimui kur kas geriau būtų buvusi natūrali. Ir visgi, kaip paaiškėjo, tai toks smagus užsiėmimas! Kai siūlė baigėsi, net pasidarė graudu...
Mano geras draugas ir burių siuvėjas Ignas maloniai „paskolino“ savo siuvyklą, kurioje nepalyginamai greičiau nei galėčiau namuose, per rekordinį laiką – sumoje 16 valandų – pasiuvau turbūt kiek per didelę burę Plunksnelei.
Paskutinės kelios savaitės prieš laivelio statybų pabaigą buvo košmariškos. Kiekvienas laisvas vakaras, savaitgaliai, kone kiekviena laisva minutė buvo suplanuota ir suorganizuota pagal negailestingą grafiką, darbams kartais išsitęsiant iki 3-os ar 4-os ryto... Kodėl taip skubėjau? Buvau su draugais sutaręs, prisižadėjęs važiuoti į stovyklą, kurioje šį laivelį ketinome pakrikštyti, ir drauge su kitais savaitę laiko buriuoti. Jei nespėčiau, jei padaryčiau kokią klaidą, ar dar bent vienas dalykas (neskaitant netelpančio stiebo) įvyktų ne taip – kaip gi galėčiau pažvelgti draugams į akis..? Privalėjau spėti. Žūtbūt.
Ir net paskutinę dieną, kuomet dažai dar nebuvo pilnai sudžiūvę, o stiebas – net ir nespėtas nudažyti, aš dar šveičiau vieną ar kitą detalę, iki paskutiniųjų stengdamasis viską galutinai suruošti. Ir net tada, kai darbų sąrašas staiga priėjo pabaigą, galvoje dar ilgą laiką kirbėjo mintis – ne, kažkas gi dar buvo... Kažką dar reik padaryti... Kažką tikrai pamiršau... Bet kiek begalvojau, nebegalėjau daugiau nieko prisiminti.
Plunksnelė buvo pasiruošusi.
Nors ir prieš išvykimą nespėjau jos pasverti, manau jog ji tikrai turėjo neviršyti tų 40 kilogramų, nes kaip greitai paaiškėjo, ją užkelti ir nukelti nuo mašinos stogo, net ir vienam, yra labai lengva.
Plunksnelė sėkmingai pasiekė stovyklą, kurioje kartu su nuostabių draugų būriu pašventinome ją šampanu, palinkėjimais bei bendra daina, ir pagaliau, po 4 mėnesių darbo, ji pagaliau dugnu palietė vandenį.
Nors ir antrą dieną, leidęs Plunksnelę išbandyti pažįstamui, atgavau ją su sulaužytu rumpeliu – tai labai nuotaikos nesugadino, juk viskas yra pataisoma, o svarbiausia – naujasis laivelis pranoko visus lūkesčius. Kaip ir buvo galima nuspėti, Plunksnelė neturi praktiškai jokio stabilumo, tačiau yra greita kaip vijurkas, manevringa, greitai reaguojanti į kiekvieną judesį, slystanti vandens paviršiumi beveik be jokio garso, ir jausmas – nerealus. Čia puikiai tinka iš konteksto ištrauktas vieno mano draugo komentaras apie savo buvusią merginą – „ji totaliai nestabili, bet su ja taaaaaip gerai“... Tiksliau nepasakysi.
Be abejo, viena yra žaistis sau ežere, kas kita – išbandyti laivą lenktynėse... Ir kaip tik po savaitės atėjo metas nuostabiausiai visų metų regatai Lietuvoje – Palūšės miestelyje, kur ištikimai lankausi jau daugybę metų.
Nors su savadarbiu laiveliu, be abejo, gali plaukti tiktai „laisvoje“ (nepritapėlių) klasėje, laimei, startas yra duodamas visiems vienu metu, ir tai būna puiki proga pasilygiuoti ir su tokiais sportiniais laivais, kaip Laser, Laser 2000, Finn, ir taip toliau... O aš nuo seno turėjau tą „kuklią“ ambiciją įrodyti, kad savadarbis laivelis, pastatytas už mažiau nei dešimtadalį analogiško gamyklinio laivo kainos, gali nei kiek nenusileisti savo miklumu ant vandens. Vienintelis dalykas kas mane rimtai neramino – tai anglinis stiebas: kaip paaiškėjo po savaitės plaukiojimo, jis buvo visiškas fiasko – lankstus kaip baseino „makaronas“, o blogiausia – kartą sulenktas, ir lieka sulinkęs, kas prieštarauja viskam, ką žinojau apie šios medžiagos savybes.
Kaip vėliau sužinojau, klaida buvo tos anglinės „pėdkelnės“ naudojimas – ekspertai mane paprotino, jog taip suaustos anglies skaidulos eina visiškai neteisingomis kryptimis, ir tikėtis bent kokio standumo yra beviltiška... Paskubėjau! Reikėjo daugiau pasidomėti prieš darant. O dabar reikėjo kažkaip prasisukti – nors ir su tokiu stiebu burės buvo neįmanoma įtempti į teisingą formą, o beplaukiant jis linkdavo vis daugiau ir daugiau, kol neišvengiamai tekdavo grįžti į krantą, ir bandyti jį atitiesinti. Šis siaubas vėliau pateko į fotoaparato kadrą...
Na, ką jau padarysi, nulinko – tai nulinko. Anksčiau ar vėliau tai nutinka visiems. Tam irgi yra sprendimo variantų – ir iki kito pasirodymo kažką sugalvosiu.
Nepaisant to, pirmasis regatos plaukimas buvo toks triumfas, kokio nei nedrįsau tikėtis. Startavęs gal 8 pozicijoj iš 25 laivų, ėmiau lenkti vieną po kito, ir, sukdamas pro paskutinį plūdūrą, jau buvau pirmas... O finišavau tokia persvara, jog kai antrasis laivas kirto finišą, aš jau seniai krante krimtau sumuštinius. Kiti plaukimai nebuvo tokie sėkmingi (įstrigau starto grumtynėse), o regata organizatorių buvo užbaigta anksčiau nei planuota. Tačiau buvo aišku iškart: Plunksnelė savo vardą pateisino.
Nors yra daugybė dalykų, ką galėsiu ir norėsiu tobulinti, Plunksnelė jau atskleidė savo potencialą, ir jau įrodė daug daugiau, nei iš jos tikėjausi. Galbūt tai jau ir bus paskutinis mano sportinis laivelis – nelabai ir sugalvoju, ką dar būtų galima padaryti geriau. O juk galų gale, ne vien azarte ir adrenaline tas buriavimo džiaugsmas. Tačiau jo ten tikrai daug. Vardan ko mes išvis ten taškomės vandenyje, sukdami ratus aplink plūdurus? Vardan ko taip plėšomės skubėdami atplaukti pirmi? Kas iš to? Pinigai, šlovė, moterys... Ne, ne tai. Kažkas daugiau. Arba bent jau taip atrodo.
Turbūt čia būtų galima pridurti kokią nors begaliniai gilią ir taurią mintį apie vėją ir laisvę, žmogaus harmoniją su gamta, ir taip toliau, bet... Gal aš verčiau eisiu dar paburiuoti.
Ačiū visiems, kurie padėjo su Plunksnelės projektu, statybomis bei paleidimu!
